Stovyklų temos

Atrasti save, kitus ir Dievą

Penktokai: stovykla „Ar mes bendruomenė?“

     Mokslo metų pradžioje penktokams vyksta tradicinės stovyklos „Ar mes bendruomenė?“ Į pasirengimą stovyklai įtraukiami auklėtojai, tėvai bei vyresnių klasių mokiniai.Visada tai būna skirtinga patirtis, nes dalyviai ir vadovai kuria nepakartojamą stovyklos aplinką bei dvasią. Ne išimtis buvo ir šiais moklso metais organizuotos stovyklos. Štai kelių asmenų įspūdžiai.  
     Naujai suformuotos klasės po tris dienas gyveno gimnazijos stovyklavietėje prie Guopsto ežero, Trakų rajone. Vyresnieji mokiniai buvo grupelių vadovai. Jie buvo atsakingi už savo grupelių vaikus, jų motyvaciją bei dalyvavimą veikloje. Tėvai rūpinosi maistu, padėjo užtikrinti nakties poilsį.
 
     Pirmoji mūsų stovykos diena buvo skirta sportui, varžyboms, žygiui po Lygainių kaimo apylinkes. Kiekiena klasė per šią veiklą atsiskleidė skirtingai. Vieni pasirodė ramesni, linkę klausti, diskutuoti, kiti – penelyg aktyvūs, pvz., žygio metu, suradę didelį rąstą, užsidėjo jį ant pečių ir visi kartu nešė į stovyklos laužavietę linksmai dainuodami.
 
     Antrąją stovyklos dieną svarstėme, kas yra tikra bendruomenė, kokie mes esame, ko reikia, kad taptume bendruomene. Vaikai turėjo suprasti, kad kiekvienas iš jų turi savitas dovanas, talentus, kuriais praturtina kitus, todėl kiekvienas klasės draugas yra svarbus, jį reikia gerbti, priimti tokį, koks jis yra, mylėti. Dieną baigėme tėvų vakaru. Kiekviena šeima turėjo pristatyti šeimos narius, papasakoti apie savo veiklą, hobį. Tėvai neišvengė ir kūrybinės užduoties bei griežtos vaikų komisijos vertinimų. Tada laukė vakarienė prie laužo. Lydėjo gera nuotaika, jautėme, kad vakaras visus suartino, atsirado benduomeniškumo jausmas.
 
     Trečiąją dieną aptarėme stovyklą, kartu su tėvais šventėme Eucharistiją. Tai buvo stipriausia krikščioniškos bendruomenės patirtis – klausėmės Dievo žodžio, kartu giedojome, linkėjome ramybės. Vaikai savo rankose laikė po mažą akmenuką. Visi akmenukai skirtingi kaip ir mes. Antuanas de Sent-Egziuperi rašė, kad lauko akmuo niekam netarnauja, jis yra vienas, nereikšmingas. Tačiau įmūrytas į pamatus tampa pastato, pvz., Katedros akmeniu. Tada jo egzistencija tampa prasminga – Katedra įprasmina jo buvimą. Taip ir mes: kai esame kartu, gludinamės vieni į kitus kaip tie akmenys, nešame vieni kitų naštas. Tai ugdo mūsų nuolankumą, atvirumą, pakantumą. Tačiau tai nežlugdo mūsų laisvės – tampame laisvi rinktis tai, kas labiau tarnauja kitiems. Būdami kartu, esme stipresni, galime daugiau nuveikti, o supratimas, kad esame vieni kitiems reikalingi, ir bendravimas daro mus laimingus.
 

Šeštokai: rekolekcijos „Ar verta dėkoti už gyvenimą?“, stovykla „Kurkime gražesnį pasaulį“

     Gyvenimas – tai didžiausia dovana. Dažnai neįvertiname to, kas esame, ką turime, prarandame dėkingumo jausmą. Šiomis vienos dienos rekolekcijomis (spalio mėn.) ir vasaros stovykla (birželio mėn.) siekiame, kad mokiniai pastebėtų gražius gyvenimo momentus, suprastų, kad nuo jų daug kas priklauso, išmoktų dėkoti.
 
 

 Septintokai: stovykla „Didingiems dalykams esu gimęs(-usi)“

     Septintokai mokslo metus baigia birželį penkių dienų stovykla. Stovykla vyksta visoms trims klasėms kartu Guopstų stovyklavietėje, jai vadovauja mokytojai ir aukštesniųjų klasių moksleiviai. Pirmoji diena skiriama sportui, žaidimams. Antroji ir trečioji – kūrybiniam darbui: mokiniai piešia, lipdo, kuria filmus, dainuoja, šoka. Ketvirtą stovyklos dieną skiriame maldai ir krikščioniškai patirčiai aptarti. Stovykla baigiama peržvalga, įvertinimu, dėkojimu – kartu su tėvais švenčiama Eucharistija.
 

Aštuntokai: rekolekcijos „Didysis meilės įsakymas“

     „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis, mylėk kiekvieną žmogų taip kaip save“. Tai pusantros dienos rekolekcijos, skatinančios mokinius atrasti ir puoselėti teisingą santykį su savimi, kitais žmonėmis ir Dievu. Svarbu pastebėti ir vertinti savo dovanas, talentus, priimti ir mylėti save nepaisant trūkumų, nesėkmių ir pralaimėjimų. Tikėjimas, kad esu mylimas(-a), padeda iš naujo pajusti savo vertę, lengviau įveikti visus išbandymus.
 

Devintokai: rekolekcijos „Stipriau už neapykantą“

     Smurtas prieš vaikus, psichologinė ir fizinė prievarta, patyčios – tai skaudi mūsų gyvenimo realybė. Kaip galėčiau viso to išvengti? Kaip galėčiau padėti kitiems? Ką turėčiau daryti? Kokia mano laikysena smurto atžvilgiu? Ko moko Evangelija? Kas yra stipriau už neapykantą? Kaip galiu įveikti blogį? Gilinamasi į socialines problemas, svarstomi tikėjimo ir socialinio teisingumo klausimai, ieškoma krikščioniško atsako į minėtas problemas.
     Antrą rekolekcijų dieną einama į Senuosius Trakus. Ten, senojoje bažnyčioje, kartu su tėvais švenčiama Eucharistija.
  

Dešimtokai: rekolekcijos „Mano vidinis kompasas“

    Šiose pusantros dienos rekolekcijose mokiniai kviečiami atpažinti savo gilius troškimus, gebėjimus, dvasines dovanas; jie skatinami atkreipti dėmesį į troškimų, asmeninių gebėjimų įtaką apsisprendžiant, pasirenkant; mokiniai bando suvokti, kad per gilius troškimus ir asmenines dvasines dovanas galima atpažinti kelią, kuriuo Dievas kviečia eiti; šiose rekolekcijose taip pat svarbu įvardyti kliūtis, kurios trukdo įgyvendinti gilius troškimus ir Dievo svajonę paversti realybe.
 

Vienuoliktokai: rekolekcijos „Kairos“

     Kairos – tai apsisprendimo ir iššūkio laikas, lemtingas momentas, galimybė keistis. Kiekvienai rekolekcijų dienai nustatyta kita tema: Kas aš esu? Kas man yra Kristus? Kokia Kristaus žinia man? Koks mano atsakas į Kristaus Gerąją Naujieną?  Kiekvieną temą pagilina mokinių bei rekolekcijų vadovų diskusijos. Kasdien švenčiama Eucharistija, skiriamas laikas Susitaikymo sakramentui.
 

Kelios įspūdžių nuotrupos:

Viktorija: „Nuo pat pirmojo vakaro pajutau nenusakomą ramybę ir šviesą... Yriausi per palaimingą vidinę tylą, apsupusią mane net iš išorės, tokią tirštą, kad, rodos, net paliesti ją gali. Ir visiems šypsojausi... Taip norėjosi ta palaima dalytis!”

Monika: „Atsivėrė labai jautrūs ir gilūs dalykai. Nebeliko vietos tam, kas paprastai būna kasdienybėje, tarsi būčiau galėjusi pamatyti save, kitus ir Dievą tokius, kokie jie yra. Iš tiesų, ši patirtis labai sunkiai perteikiama ir nupasakojama. Ypatinga žmonių šiluma, kokios paprastai nejunti, ir Dievo artumas.“

Viktoras: „Kairos rekolekcijos privertė mano pasaulį sustoti, kad aš galėčiau atidžiau jį patyrinėti. Tiesa, jis dabar vėl sukasi kaip sukęsis, tačiau išliko žinojimas, kad įmanoma jį sustabdyti, kad viskas gali būti kitaip, negu atrodo. Dažnai tai prisimenu sunkiomis akimirkomis.“

 

Dvyliktokai: rekolekcijos „TEK“

     TEKas (TEC – Teens Encounter Christ – jaunimas sutinka Kristų) – tai susitikimas su Kristumi kaip bičiuliu. Rekolekcijų dvasinės vizijos centre – Velykų slėpinys. TEKas tarsi atkartoja kasmetinį liturginį gavėnios – Velykų – Sekminių ciklą. Kristų sutinkame per Šventąjį Raštą, liturgiją, Bažnyčios mokymą ir

 
krikščioniško gyvenimo liudijimą tikinčiųjų bendruomenėje. Rekolekcijų dalyviai yra kviečiami atverti širdis šiam susitikimui ir Viešpaties meilei bei savo patirtimi pasidalinti su artimu.

Donata: „Atvirai kalbant, tokių stiprių pojūčių dar neteko patirti nė vienose rekolekcijose, ne veltui ši programa buvo rengiama taip ilgai... Dabar esu lyg „išmesta“ į visai kitą erdvę. Nors ir žinau, kad gyvenu tuose pačiuose namuose, einu į tą pačią mokyklą, tačiau jaučiuosi kažkaip keistai. Dėl nieko nesinervinu, į žmones, aplinką, apskritai į visą pasaulį žvelgiu plačiai šypsodamasi. Norisi prieiti prie kiekvieno ir stipriai apkabinus pasakyti: „Aš tave myliu.“ Trokštu, kad visi sužinotų, kaip jaučiuosi, tiesiog norisi pasileisti bėgte ir kiekvienam sutiktam šaukti, kokia laiminga esu ir kad trokštu dalyti save kitiems, daryti gera ir matyti kitų veiduose šypsenas, o akyse – laimės kibirkštėles...“

Atnaujinta: 2013-12-20