Kiekvieną rudenį tradiciškai grupė gimnazijos pirmųjų ir aštuntų klasių moksleivių  išvyksta į Vokietiją – taip kiekvienais mokslo metais prasideda Vilniaus jėzuitų gimnazijos ir Bonos Šv. Aloyzo jėzuitų kolegijos mainų programa. Rudenį mes važiuojame į Boną, o pavasarį laukiame vokiečių moksleivių Lietuvoje.   Prieš vykdami į Vokietijoje internetinėje erdvėje užmezgėme kontaktus su mūsų partneriais. Kai kurie spėjo ir susidraugauti, tad nekantriai laukėme susitikimo.

Kelionė prasidėjo lapkričio 10 dienos vakarą, kai lydimi mokytojų Almos ir Linos iš Vilniaus oro uosto išskridome į Boną. Nepraėjo nei 2 valandos, ir jau buvome Bonoje, sveikinomės su mus priimančių šeimų nariais. Jie mus pasitiko labai draugiškai, „pasidalijo“ ir išsivežė į savo namus. Namuose jau laukė kiti šeimos nariai, kurie taip pat buvo labai draugiški ir malonūs, beje, kaip ir visą viešnagės laiką.

Sekmadienį jaukiai praleidome vokiečių šeimose, o vakare stebėjome krepšinio rungtynes tarp „Telekom Baskets“ ir „Crailsheim“. Vieningai sutarėme, kad „sirgti“ krepšinio rungtynėse vokiečius reikės būtinai  išmokyti, labai jau tylūs jie ir ramūs. Pirmadienį kėlėmės anksti ir važiavome į mokyklą. Ten mokiniai mus supažindino su mokyklos istorija, aprodė patalpas. Stebėjomės mokyklos dydžiu ir nuostabiu kiemu. Tikrai įdomi mokykla – jos teritorijoje ganėsi avys! Pastebėjome, kad mokiniai nedėvi uniformų, koridoriuose nesimoko ir visada yra labai ramūs bei atsipalaidavę.

Antradienio rytą, kai vokiečiai išėjo į mokyklą, mes traukiniu važiavome į Bonos senamiestį, aplankėme istorijos muziejų – Haus der Geschichte. Ekskursija buvo labai įdomi, gidė papasakojo apie gyvenimą Vokietijoje po antrojo pasaulinio karo. Iš muziejaus ėjome į Bonos senamiestį, ten susitikome su vokiečiais ir visi kartu žaidėme orientacinį žaidimą.

Trečiadienį važiavome į Kiolną ir grožėjomės nuostabia katedra, kopėme į jos bokštą. Vėliau lankėmės „Lindt“ šokolado muziejuje, kuriame mielai būtume likę dar bent trims dienoms, nes kas 5 žingsnius buvome vaišinami šokoladu. 

Ketvirtadienį vokiečiai mums pasiūlė pasportuoti: galėjome rinktis iš trijų veiklų – futbolo, krepšinio ir šaudymo iš lanko.

Penktadienį palikome vokiečius mokykloje, o patys kopėme į legendomis apipintą Drachenfelso (Drakono uola) kalną. Buvo labai sunku, bet verta – užkopus atsivėrė nuostabus vaizdas. Vakare visi – mes ir vokiečiai su tėvais – susirinkome rotondoje, t.y. mokinių laisvalaikio erdvė,  kur vyko atsisveikinimo vakaras.  Visi smagiai praleidome laiką.

Savaitė netruko prabėgti. Šeštadienį laukė kelionė į namus. Kad ir kaip buvome jų išsiilgę, oro uoste ir mes, ir mūsų draugai vokiečiai graudinomės. Nuostabu, kad per tokį trumpą laiką visi taip susidraugavome, atrodė, kad reikia skirtis su labai senais draugais.

Praėjo pora savaičių, kai grįžome namo, bet dar vis prisimename šią kelionę. Parsivežėme daug idėjų, įspūdžių, o pažintys tiek su vokiečiais, tiek su lietuviais buvo neįkainojamos.

Dėkojame mus lydėjusioms mokytojoms Almai ir Linai, kurios buvo labai linksmos, kantrios ir atlaidžios.

Ieva Rekašiūtė, Ih