Naujos knygos

Luko močiutė Džuljeta – nepaprasta. Ji dirba kino mechanike seniausiame miesto kino teatre. Džuljeta be proto myli kiną. O savo darbo vietoje, projektorinėje, jaučiasi lyg žuvis vandeny.

Vieną dieną, močiutei su Luku nusprendus sutvarkyti projektorinę, iš kino juostų dėžių ima veržtis keisti sutvėrimai. Pasirodo, tai – kino kaukai. Tikri, gyvi, autentiški. Kino kaukai, kaip ir močiutė Džuljeta, be kino negali gyventi. Bet labiausiai jie norėtų sukurti savo filmą. Lukas taip pat jau seniai apie tai svajoja. Tačiau prieš kuriant filmą dar daug ką reikia sužinoti. Todėl visa graži kompanija leidžiasi į kinematografišką kelionę.

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge. 

„Senovės Roma yra svarbi. Jei neatsižvelgiame į romėnus, ne tik nusigręžiame nuo tolimos praeities. Roma vis dar formuoja mūsų pasaulio sampratą ir savivoką – nuo sudėtingų teorijų iki lėkštų komedijų. Praėjus dviem tūkstantmečiams ji tebėra Vakarų kultūros ir politikos pamatinis akmuo, lemiantis, ką rašome, kaip regime pasaulį ir save jame.“ – Mary Beard

Britų istorikė Mary Beard iš šiuolaikinio žmogaus perspektyvos pažvelgia į Romos didybės mitą: kaip nedidelis, niekuo neišsiskiriantis vidurio Italijos miestelis tapo dominuojančia galia milžiniškoje teritorijoje, nusidriekusioje per tris žemynus?

Ši pavyzdinė knyga, parodydama, kaip gyveno paprasti romėnai, atskleidžia kertinius jų kultūros aspektus. SPQR – tai posakio Senatus populusque Romanus santrumpa (liet. „Senatas ir romėnų tauta“), taip romėnai apibūdindavo savo valstybę.

Mary Beard (gim. 1955 m.) – pasaulinio garso mokslininkė klasikė, pagrindine tyrimų kryptimi pasirinkusi senovės Romą. Kembridžo universiteto profesorė, Britų akademijos ir Amerikos menų ir mokslų akademijos narė. Be tiriamojo darbo, mokslinių publikacijų ir paskaitų įvairiose šalyse, daug dėmesio skiria Antikos palikimo populiarinimui, yra dienraščio The Times ir jo literatūrinio priedo klasikos skyriaus vadovė. 2013 m. tapo Britų imperijos ordino dama komandore. Už „SPQR“ gavo Nacionalinį kritikų rato apdovanojimą negrožinės literatūros kategorijoje, knygynų tinklo „Waterstones“ metų knygos nominaciją ir kt. Knyga išversta į 28 kalbas.

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge. 

Atrodytų, visiems žinoma, kas yra autokratinė valstybė. Ją valdo visagalis lyderis, kuris kontroliuoja kariuomenę ir policiją. O šios jėgos struktūros grasina žmonėms smurtu. Tokioje valstybėje daug kolaborantų ir gal saujelė disidentų. Bet XXI a. šis paveikslas nebeprimena tikrovės. Dabar autokratijas valdo ne pavieniai diktatoriai, o sudėtingi kleptokratinių finansinių struktūrų, visuotinio stebėjimo technologijų ir propagandos tinklai, saistantys tokius režimus kaip Rusija, Kinija ir Iranas.

Remdamasi tiriamosios žurnalistikos metodais, nepaneigiamais įrodymais ir liudininkų pasakojimais, autorė be pagražinimų, atvirai aprašo, kaip autokratijos vagia iš savo piliečių, kontroliuoja informaciją ir viešąjį naratyvą, šmeižia opoziciją, pamindamos žmogaus teises keičia pasaulio tvarką ir diskredituoja demokratiją. Maža to, jos visos bendradarbiauja ir veikia drauge kaip viena UAB Autokratija, tik šią grupę, kitaip nei praeities karinių ir politinių blokų narius, vienija ne vertybės ir idėjos, o sandoriai ir nepakantumas demokratijai.

Ši knyga – nerimą keliantis pasakojimas apie tai, kaip autokratijos telkiasi, kad pakenktų demokratiniam pasauliui. Atskleisdama akivaizdų jose klestintį melą, klastas, korupciją ir pastangas sunaikinti laisvą mintį, A. Applebaum ragina demokratijas organizuotis ir iš pagrindų perorientavus savo politiką kovoti su UAB Autokratija keliama grėsme. O svarbiausia – neprarasti vilties, nes būtent to autokratijos ir laukia.

Anne Applebaum (Anė Aplbaum, g. 1964 m.) – lietuvių skaitytojams jau pažįstama komunizmo istoriją tyrinėjanti amerikiečių žurnalistė, kelių prestižinėmis literatūros premijomis apdovanotų monografijų autorė. Naujausia jos knyga „UAB Autokratija. Kas ir kaip siekia valdyti pasaulį“ jau tapo New York Times bestseleriu, ir tai yra ketvirtas į lietuvių kalbą išverstas A. Applebaum veikalas.

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge. 

„Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai“ – kino kritikų, kinotyrininkų esė rinktinė, kurioje aptariami skirtingi Lietuvos kino laikotarpiai nuo pirmojo viešo seanso Vilniaus botanikos sode 1897 metais iki mūsų dienų. Knygoje rasite net 27 autorių tekstus, pasakojančius lietuviško kino istoriją.

Knygos rengėja Rasa Paukšytė apie knygą: „Knygoje pasakojame koks buvo, kaip vystėsi lietuviškas kinas; autoriai ir autorės lyg vienas iš kito/-os perimdami vis kitą temą, kiekvienas/-a sava intonacija, maniera kalbame apie skirtingus laikotarpius, autorius, filmus, jų idėjas. Ji sveria (visgi 3 neplonos knygos), bet skaitosi lengvai ir nereikalauja jokių ypatingų pastangų ar specialiųjų žinių, tiesiog smalsumo.“

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge. 

„Ši knyga – lengvas ir intriguojantis pokalbis apie meną su tais, kurie nori jį pažinti. Rašydama galvojau apie žmones, prisibijančius drąsiai žengti į muziejų arba nežinančius, ko iš tų muziejų tikėtis. Knygoje pinasi pasakojimai apie Lietuvos ir Europos menininkus bei muziejus, įdomios istorijos, netikėtos interpretacijos ir praktiniai patarimai. Tai tikrai nėra autoritetinga menotyros studija ar kavos stalelio puošmena, veikiau – tarsi kelionė į Paryžių, kad ir įsivaizduojama.

Tris knygos dalis – Ką planuoti, Ką veikti, Ką matyti – galite skaityti nuosekliai arba fragmentiškai, rinktis jums įdomiausias temas. Galite pritarti arba ginčytis – kaip ir dera įdomiuose pokalbiuose. Knygoje pateikiami patarimai, siūlomi žaidimai ir gvildenamos dilemos padės rasti raktą į naujas meno erdves, galų gale – atskirti asilą nuo Pegaso ir nenuobodžiauti muziejuje.“

Aistė Paulina Virbickaitė

Dailės kritikė Aistė Paulina Virbickaitė rašo tekstus meno temomis, bendradarbiauja su įvairiais leidiniais. Dešimtmetį veda privačius dailės istorijos kursus, yra pažintinio meno kanalo Menas per prievartą autorė. Kartu su menotyrininkais Simona Makseliene ir Ernestu Parulskiu išleido knygą Menas ir pinigai. Apybraižos apie meno rinką (2015).

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge. 

„Diseris“ – menininko Dariaus Žiūros autobiografinė proza, kurioje per asmeninį pasakojimą išskleidžiama dokumentiška tikrovė: gyvenimas devyniasdešimtinių Vilniaus skvotuose, darbas Paryžiaus gatvėse, jo, kaip menininko, virsmai, tuometinio meno lauko atmosfera. Autorius fiksuoja į Lietuvą ateinančią reivo kultūrą, dutūkstantinių Vilniaus stoties rajoną, apmąsto kultūros reiškinius ir idėjas, savo patirtis bendraujant su normų užribyje gyvenančiais žmonėmis, radikalias mirties artumo būsenas. Tai tarsi tikrovę atspindinti sąmonės dokumentika, menininko memuarai, žiū̃ros.

Darius Žiūra (gim. 1968) – ryškus veidas Lietuvos šiuolaikiniame mene. Jo tęstiniai  projektai, kuriuose dažniausiai vaizduojami kitų žmonių portretai, fiksuoja laiką. Nuo 2001 m. menininkas kas trejus metus dokumentuoja Gustonių (kaimo Pasvalio raj.) gyventojus. Sukūrė pilnametražį dokumentinį filmą „Gustoniai Gustoniuose“ (2020). Yra padaręs seriją prostitučių portretų „Veidai“, kūręs darbus iš kapinėse surinkto išlydyto vaško ir monetų, surinktų iš fontanų miestų parkuose ir skveruose. Menininko kūrinių yra Nacionalinės dailės galerijos, šiuolaikinio meno muziejaus KIASMA Helsinkyje ir privačiose kolekcijose Lietuvoje bei užsienyje. 2017-aisiais Vilniaus dailės akademijoje D. Žiūra gavo meno daktaro laipsnį, apgynęs meno projektą. Menininko disertacijos tekstas virto šia knyga. „Diseris“ – tai žodžio „disertacija“ trumpinys.

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge. 

Šioje knygoje „Kai rašai, nebijai“ atsidūrė tolstančio ir jau nutolusio laiko tekstai, paremti ir autobiografine medžiaga. Vis dėlto tai nei faktinė, nei nuosekli autobiografija – ji sudaryta iš atskirų tekstų, bet iš esmės – to paties principo. Pasakojimas, kurio šerdis – biografinė linija, yra siužetiškas, bet ir impresiškas, su eiliuotais ir noveliškais intarpais. Šio pasakojimo vidinės intencijos kyla labiau ne iš to, kas knygos autorės gyvenime buvo, įvyko, o daugiau iš to, kas buvo patirta. Pasak Viktorijos Daujotytės: „Galėjo likti ir pavadinta „Patirties tekstai“, bet vis labiau jutau, kiek daug rašymo, to, kas iš rašymo, rašymo ir patirties sąsajų. Iki ėmusios dominuoti savaip išlaisvinančios būsenos: kai rašai, nebijai. Nei atsivėrimų (dienoraščio ir dienoraštiškumo), nei liudijimų, visada rizikingų, apie laiką (ankstyvąjį ir vėlyvąjį), apie žmones, kuriuos sutikau. Kai rašai, kai esi rašymo pagauta, negalvoji ir apie visad bauginančią viešumą, kuri knygai yra neišvengiama, galiausiai ir norima. Rašymu, kaip ir naujai iš patirties tekstų aiškėjo, laikau ne akademinį, o laisvesnę, kūrybiškesnę raišką. <...> Bandau savo pirminį, patirtinį universumą suvokti ir kaip brendimo, sąmonėjimo kelią, vedusį ir į universitetą, padėjusį ir didžiajame bendrume išlikti atskirai.“

Viktorija Daujotytė – iškili lietuvių literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė emeritė, Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos narė. Išugdė ne vieną Lietuvos literatų kartą, įvairiais aspektais tyrinėjo daugelio lietuvių rašytojų kūrybą, analizavo visą lietuvių literatūros raidą, parašė lietuvių literatūros vadovėlių mokyklai, išleido grožinės kūrybos.

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge. 

Knygoje ryškiomis linijomis ir paprastais žodžiais atpsakojami įspūdingiausi Senojo ir Naujojo testamento įvykiai. Švelniomis spalvomis perteikiamos istorijos apie Dievo galybę, meilę ir gailestingumą, pradedant nuo sukūrimo iki pirmųjų Bažnyčios dienų, sudomins ir įkvėps bet kokio amžiaus vaikus.

Skaityti vienam arba su šeima.

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge. 

Knygelėje „Senovės Graikijos išminčiai“ kiekvienas truputį jau paaugęs žmogus ras jį dominančių dalykų. Ir matematikos, fizikos, chemijos uždavinius lyg riešutus kremtantys „tiksliukai“, ir tie, kuriems labiausiai patinka gilintis į istorijos, literatūros ar valstybių santvarkų ir teisynų žinias, galės patirti, kokius teiginius skelbė prieš du su puse tūkstančio metų gyvenę Senovės Graikijos išminčiai. Visus turėtų patraukti paprastai ir aiškiai dėstomos jų mintys, visi galės pasigėrėti, kokio vientiso, nesuskilusio į atskiras sritis būta žinojimo. Skaitytojams turėtų būti smagu susidurti su amžinybe, nes daugelis tų išminčių atradimų tebėra nepasenę, ir kartu mintyse pasidžiaugti naujais žmonijos pamažu kaupiamais pažinimo turtais.

Dalia Dilytė (g. 1944) – lietuvių literatūros ir Antikos tyrinėtoja, vertėja iš lotynų kalbos, humanitarinių mokslų daktarė. Anksčiau išleistos autorės knygos vaikams: „Heladės šviesa“ (1994, 2012), „Amžinoji Roma“ (1998, 2012), „Senelės pasakos“ (2011 m.), „Pasakos apie Lietuvos istoriją“ (2012), „Pasakos apie traktorių“ (2015), „Gedimino paslaptis“ (2017), „Senovės graikų pasakos“ (2018).

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge. 

„Mums į šonus įsirėžusios skalbinių virvelės, tėvas nugara atsirėmęs į karsto dangtį, pagalvoju, kad visai juokinga dabar taip matyt jį rūkantį prie savo grabo, džiaudama skalbinius to nebepastebiu, bet šiandien matau ir pagalvoju.“

Kotrynos Zylės romanas „Mylimi kaulai“ – moters, savo namų sekcijoje saugančios trijų vyrų kaulus, gyvenimo istorija. Atmosferiškame, maginės realybės prisodrintame kūrinyje susipina miegamųjų rajonų kasdienybė ir kaimo folkloras. Romano laikas nenusakomas, tariamas. Gyvybė čia pasitinkama ir palydima daugiabučio pirtyje, piemenys į ganyklas keliauja troleibusais, gyvuliai laikomi butuose, duona kepama laiptinėje, prie pašto dėžučių; name atliekamos apeigos, vyksta stebuklai. Pasakojimo būdas primena ritualinę drobulę, į kurią susukami svarbiausi įvykiai, jausmai, atsiminimai, tamsaus humoro ir rupios kalbos blyksniai, gvildenamos santykių, ištikimybės, prietarų, žmogiškumo temos.

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge.