Biblioteka

„Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ – tai 100 pasakojimų apie realias lietuves moteris, dideliais, o kartais mažais ir nematomais darbais keitusias šalies istoriją ar savo aplinką. 

Šios knygos puslapiuose atrasite įkvepiančių istorijų apie karžygę, čempionę, medžių globėją, karinio laivo kapitonę leitenantę, motociklininkę ir tyliąją kovotoją, smalsiąją ieškotoją, cirko pradininkę, moterį, apkeliavusią visą pasaulį, genų dėlionės kūrėją, į giliausius pasaulio urvus besileidžiančią speleologę, pilotę, scenos karalienę, vadeliotoją, slaptąją agentę ir daugelio kitų mažiau žinomų profesijų atstoves, gyvenančias visai šalia mūsų. Visų jų gyvenimai liudija, kad gražiausi, brangiausi dalykai nutinka, kai nesirenki lengviausio kelio, kai išdrįsti sekti savo svajone ir tiki, kad net klaidos gali būti pamokomis.

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge.

„Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ iš pradžių buvo sumanyta kaip rašytojos autobiografija. Dėl sunkios ligos tarp dangaus ir žemės atsidūrusiai knygos autorei kilo mintis pažvelgti į savo gyvenimą iš anapus. Todėl tekste labai ryškus istorinio laiko naratyvas. Tačiau  nejučia, pamažu tekstas virsta pastangomis susitaikyti su mirtimi. Pro kančios tamsą nelauktai prasiveržia gyvybės šviesa, neužgesinama gyvenimo meilė. 

Vanda Juknaitė – garsi lietuvių rašytoja, pedagogė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė.

„...tos žydinčios gaisravietėje obelys yra mano autobiografija...“ – Vanda Juknaitė.

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge.

Pirmąjį atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį pagrindinė idėja, suteikusi kryptį Lietuvos užsienio politikai, buvo vadinamoji euroatlantinė integracija – stojimas į NATO ir Europos Sąjungą. Kartu tai buvo ir šalies vidaus gyvenimą formuojanti jėga. Norėta „tapti europiečiais“, „grįžti į Europą“, nors niekada nebuvome nustoję jais būti ar iš jos išėję. Šis dešimtmetis tad praėjo Lietuvai vis būnant pakelėje į Europą. Tai buvo kultūrinė, moralinė, politinė, nors dažnai tik fasadinė kelionė. Lietuva per šį dešimtmetį sugebėjo taip ir netapti vakarietiška tose srityse, kur to iš tiesų reikėjo, ir su komjaunuolišku užsidegimu pasikeisti ten, kur keistis apskritai nebuvo reikalo. Atkūrus nepriklausomybę mylėta ir nekęsta, džiaugtasi iškovota laisve bei kentėta dėl sekusios neteisybės ir nusivylimų. Ši knyga „Pakelėj į Europą. Pirmasis atkurtos nepriklausomybės dešimtmetis“ – skvarbus amžininko žvilgsnis į stojimosi ant kojų ir reikšmingų permainų pažymėtą paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Dešimtmetį, daugiausiai lėmusį tai, kokioje Lietuvoje gyvename ir šiandien.

„Vytauto Rubavičiaus knyga pateikia daugiasluoksnę Kovo 11-osios Lietuvos pirmojo dešimtmečio politinio gyvenimo panoramą ir analizę. Knygos akiratyje – laikas, kai formavosi naujos Lietuvos veidas: jos „savivalda“, politinė kultūra, partinė sistema, žmonių santykis su savo valstybe ir pačios valstybės santykis su Europa, į kurią tada „ėjome“. Autorius siūlo neįprastus tuomečio gyvenimo pjūvius ir sugeba vis iš naujo nustebinti savo vertinimais. Ne veltui šiandien jis – vienas stipriausių ir įdomiausių Lietuvos politinio, kultūrinio ir socialinio gyvenimo komentatorių.

Knygą galite rasti mūsų elektorininiame kataloge.

Hanso Christiano Anderseno pasakos vaikams – tarsi pirmieji mokytojai, imą už rankos ir vedą į pasaulį, pilną įvairiausių stebuklų ir keisčiausių herojų. Čia jūsų laukia mažulytė mergaitė, užaugusi gėlės žiede, undinėlė, trokštanti sielos, vienuolika užkeiktų brolių, paverstų gulbėmis, ir kiti stebuklai. Šioje pasakų rinktinėje sutiksite nepaprastus veikėjus, kartu su jais įveiksite didžiausias kliūtis ir išmoksite visada likti savimi.

Mažiesiems ši knyga bus puiki proga susipažinti su klasika tapusiomis pamokančiomis istorijomis, o tėveliams rinkinys su subtiliomis ir romantiškomis Kaarinos Kailos iliustracijomis neabejotinai primins jų pačių vaikystę!

Danų rašytojo Hanso Christiano Anderseno pasakų veikėjų pristatyti nereikia – Coliukė, Bjaurusis ančiukas ir Undinėlė užaugino jau ne vieną ir ne dvi vaikų kartas. Šiame rinkinyje rasite penkias istorijas, naujai išverstas iš danų kalbos, o jautrios Kaarinos Kailos akvarelės padės nusikelti į magišką Anderseno pasakų pasaulį. Čia svarbiausia ne tai, kaip tu atrodai, o kas tavo širdyje. Čia net tamsiausią akimirką veikėjai nepasiduoda ir išlieka stiprūs.

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge.

Naujosios knygos „Deivė be diademos. Pokalbiai su portretais“ autorius Eugenijus Skerstonas išvaizdos kultūros aptarimą tęsia, esminį ir nuoširdų dėmesį skirdamas moterims. Užduotys iš dalies sutampa su kiek anksčiau aptartomis knygoje „Vyras ir veidrodis. Psichologinė dvikova“, bet šįkart autorius pasirinko neįprastą pokalbių su portretais formą. Pokalbių įvairovė apima vaizduotę, jausmus, žvilgsnį. Visi įmanomi jų deriniai sudaro prielaidas bendrauti su portretu netgi tada, kai pašnekovas tik įsivaizduojamas arba dailininko „pasufleruoto“ pavidalo. Pokalbiams pasirinkti daugiausia aliejinės tapybos darbai. Iš esmės moterų portretų reikšmė, kaip ir jų meninė vertė, vienu požiūriu beveik tokia pati: aukščiausiųjų jėgų valia Žemėje gyvenusios, tačiau dabar nebylios esybės – Eugenijaus Skerstono pašnekovės.

Moters portreto svarba vaizduojamojoje dailėje – išskirtinė. Daugybė įvairių laikotarpių dailininkų, įkvėpti moterų grožio, jas piešė ir tapė siekdami perteikti ne tik išskirtines fizines ir dvasines modelių savybes, bet ir menamą portretuojamosios santykį su to laiko išvaizdos, puošimosi kultūra.

Ypač daug dėmesio į portretą reikėtų atkreipti tyrinėjant kostiumo istoriją. Pagal portretuose matomus modelių apdarus (audinių faktūrą ir tekstūrą, sukirpimą, spalvingumą, kaklaskarių ir kaklaraiščių rišimo būdus bei dėvimus papuošalus, taip pat turimus aksesuarus) dabar labai tiksliai galime atkurti svarbią gyvensenos kultūros sritį – išvaizdos kultūrą, ypač vestimentarinę.

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge.  

„Kas turi laiko skaityti biografijas? Kas gali būti toks naivus ar mielas, kad tuo domėtųsi? Klausiu savęs visiškai rimtai.“

Tai Alfredo Nobelio žodžiai, kuriuos aptinku jo archyve pilką ir niūrų 2017-ųjų trečiadienį. Perskaičiusi tūkstančius laiškų ir atkapsčiusi begalę dokumentų, sulaukiu tokio negailestingo pagrindinio herojaus kirčio. Šią mintį jis išsakė 1887-ųjų gegužę.

Jaučiu kylantį susierzinimą. „Mielas Alfredai Nobeli, - noriu ištarti. – Parodyk bent šiek tiek pagarbos. Knyga, kurią rašau, yra ne tik apie tave, dramatišką tavo gyvenimą ir plačią tavo giminę. Joje nė kiek ne mažiau rašoma ir apie laikmetį, kuriame gyvenai, ir viską, kuo žavėjaisi. Turiu galvoje telegrafą, elektros apšvietimą ir bakterijų atradimą, atomus ir magnetizmą, karus ir svajones apie taiką. Kalbu apie tave, sužadinusį mokslą, kurio keliamas iššūkis bažnyčiai tau taip patiko. Savaime suprantama, taip pat ir apie visas knygas, kurias rijai ir svajojai parašyti pats. 
Argi be to būtų įmanoma suprasti tave ir tavo didžiąją premiją? 
Mielas Alfredai Nobelį, suteik man galimybę!“

INGRID CARLBERG

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge. 

ChristopheAndré (KristofasAndrė; g. 1956) – prancūzų psichiatras ir psichoterapeutas, apgynęs daktaro disertaciją Tulūzos universitete. Nuo 1992 m. dirba Paryžiuje, Šv. Onos ligoninėje. Jo specializacija – nerimo sutrikimai ir depresijos būklės, ypač atkryčių prevencija. Ch. André yra vienas iš pagrindinių biheivioristinės, kognityvinės ir elgesio terapijos atstovų Prancūzijoje, vienas iš pirmųjų psichoterapijoje ėmęs taikyti meditaciją.

Christophe‘asAndré yra parašęs apie 30 knygų, skirtų plačiajai visuomenei, kiekvieną iš jų lydėjo didžiulis populiarumas.

Knygoje „Netobuli, laisvi ir laimingi" autorius talentingai nagrinėja plačią savivertės temą. Jis nuosekliai, su didžiuliu išmanymu ir saiku kalba apie tai, kaip pagaliau tapti savimi, nebesirūpinti, kokį įspūdį paliekam kitiems, nesibaiminti nesėkmių arba nepritarimo, nebesigūžti nuo minties, kad būsi atstumtas. Ir pagaliau, pakeitus požiūrį į save, „susikurti savo vietą, o ne siekti užimti kitų".

Savivertė – nepaprastai svarbi mūsų asmenybės pusiausvyrai, ji lemia mūsų mintis apie save ir pasaulį, mūsų elgesį ir emocijas. Ši knyga padės žengti pirmyn savivertės kūrimo ir atkūrimo keliu: ją stiprinti, valdyti ir tausoti. Padės priimti save ir mylėti, nors ir netobulą. Mokys ne ko nors atsisakyti, o tobulėti. Drąsins būti netobulam, tačiau laisvam ir laimingam...

Šios knygos stiprybė – entuziazmo užkratas, humanizmo filosofija ir dvasingumas. Pakeri autoriaus meistriškumas perteikti savo patirtį ir jo tikslūs pavyzdžiai, puikiai parinktos tekstą papildančios citatos ir kiekvienam nesunkiai pritaikomi patarimai.

Keistis išmokstama – tai neabejotinai svarbiausias pastarųjų metų psichoterapijos atradimas.

Debiutinis rašytojo Dainiaus Vanago romanas „Oderis“ nukelia į netolimą ateitį. Vidurio Europoje įsikūręs fiktyvus miestas nusprendžia apsitverti ir įsileisti tik tuos, kurie gali būti naudingi. Kitus negailestingai išmeta už sienos. Kaip matuojama nauda ir kam to reikia? Atsakymai įtraukiančioje distopinėje istorijoje.

Nusikelkime kelis dešimtmečius į ateitį. 2050-tieji. Pasaulis pasikeitęs. Populiacija neregėtose aukštumose. Į Europą plūsta dar daugiau imigrantų, laimės ieškotojų, pabėgėlių. Orderio valdžia situaciją stabilizuoti bando eksperimentiniais būdais. Uždarame mieste vietos randa tik naudingi žmonės: tie, kurie turi darbą ir moka mokesčius. Neturi ko pasiūlyti? Keliauk už sienos! Tačiau socialiniai eksperimentai visada turi ir daugiau atspalvių nei tik juoda arba balta.

Pagrindinis romano veikėjas Alanas atsiduria ant ribos. Ką tik buvęs naudingas jis išsiskiria su žmona ir netenka darbo. Į pakrikusį protą prasiveržia mintis, kad reikia kuo skubiau sutvarkyti gyvenimą, nes kitaip miestas jį išspjaus. Jis nereikalingas.

„Orderis“ – šiurpą keliantis distopinio žanro romanas, kviečiantis kelti nepatogius klausimus ir diskutuoti apie žmogaus teisių pažeidimus, laisvės suvaržymą ir kontrolę, nehumaniškus eksperimentus bei nuolat į visas gyvenimo sritis besiskverbiančių technologijų kainą. Nors knygos siužetas vystosi išgalvotame mieste, jis labai realistiškas. Dainiaus Vanago istorija vaizduoja visiškai įmanomą netolimos ateities scenarijų!

"Lietuvybės Mozė. Jono Basanavičiaus gyvenimo ir ligos istorija" – tai nauja ir išsami Jono Basanavičiaus biografija, parašyta Vilniaus universiteto istoriko docento Eligijaus Railos.

"Ši knyga "Lietuvybės Mozė. Jono Basanavičiaus gyvenimo ir ligos istorija" gimė iš akademinio pyktelėjimo. Jį paskatino mūsų humanitarinės kultūros lauke dunksanti apytuštė basanavičianos lentyna. Artėjo Lietuvos valstybingumo atstatymo šimto metų sukaktis, o Jono Basanavičiaus kaip vieno iš Nepriklausomybės tėvų personalija buvo susilaukusi tik paskirų mokslinių straipsnių, konferencijų pranešimų ir patetiškų patriotinių rašinių. Akademinius svarstymus ir kritinę refleksiją, skirtą tautos Atgimimo patriarchui, pakeitė jam pastatytas paminklas. Kita vertus, mane visą laiką traukė biografijos žanras, kuriam esu ištikimas nuo tada, kai perskaičiau nuostabią prancūzų istoriko Marco Blocho minti apie tai, kad istorija kvepia žmogumi. Sekdamas Basanavičiaus pėdsakais, būtovės orą traukiau giliai ir godžiai." Eligijus Raila

"Eligijus Raila mums pasakoja ne tik tai, kas mums galbūt yra aktualu ir svarbu, bet ir tai, kas pačiam Basanavičiui buvo svarbu pasakyti apie save ir savo laikmetį. Autoriaus pasakojimas mums sugrąžino ne stilizuotą, bet itin gražų istorijos kasdieniškumą." Norbertas Černiauskas

Knygą galite rasti ir užsakyti elektroniniame kataloge.

POPULIARAUS ROMANO „MARANTA“ TĘSINYS

Rašytoja Birutė Jonuškaitė garsėja kaip ryškių moterų charakterių, aistrų ir jausmų vaizduotoja, o naujo jos romano centre – spalvingas ir prieštaringas vyro pasaulis. Turtingų pramonininkų vienturtis Viktoras nuo vaikystės patiria skaudžius dvasinius išgyvenimus, vienatvę, motinos meilės stoką, karo baisumus, mylimos moters išdavystę – visa tai formuoja jo charakterį, elgesį ir svarbiausius tolimesnio gyvenimo pasirinkimus. Paslaptingasis Maestro iki pat mirties žaidžia su gyvenimu, apgaudinėja save ir moteris. Atsiduodamas tik tapybai, nuolatos ilgisi meilės. Knyga kalba ir apie tai, kaip sunku įveikti puikybę, kaip sunku išmokti mylėti ir atleisti.

Romaną lydi „Marantos rašymo dienoraštis“. Tai autorės pokalbiai su personažais, asmeninių patirčių detalės, apmąstymai apie kūrybos ir meilės sąveiką, kūną ir sielą, laikinumą ir amžinybę. Šitaip neįprastai, net intymiai B. Jonuškaitė sulydo romanus „Maranta“ ir „Maestro“.

Knygos išleidimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Knygą galite rasti ir užsakyti elektroniniame kataloge.