LT

„Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių“ – pirmas nuoseklus kultūrinis vadovas po daugiakonfesinį ir daugiatautį Vilnių. Nuolat pabrėžiama, kad Vilniuje sugyveno krikščionybė, judaizmas ir islamas, tačiau ne tik tai, bet ir ilgalaikė Rytų ir Vakarų, arba graikų ir lotynų, krikščioniškųjų tradicijų kaimynystė Lietuvos sostinėje yra išskirtinė Europoje. Knygoje kalbama apie Rytų ir Vakarų krikščionybės palikimą ir dabartį Vilniuje, suprantamai atskleidžiamos ir susiejamos su šių dienų patirtimi pamirštos arba dabarties kasdienybei tolimos kultūros vertybių prasmės.

Ši knyga nėra krikščionybės Vilniuje ar Lietuvoje istorija, nors joje gausu istorinių nuorodų. Tai bandymas pamatyti Vilniuje ne tik miesto grožį, bet ir jo prasmę, atrasti ryšius, siejančius dailias menines formas su kultūron įaugusiu tikėjimu, jo pasakojimais, simboliais ir ženklais.

Knyga siekia atgaivinti pasivaikščiojimų žanrą ir urbanistiniame Vilniaus audinyje išskirti su religiniu miesto gyvenimu susijusias temas. Pasivaikščiojimų žanras turėtų skaitytoją įspėti ir apie kitą knygos savitumą - tai ne žinynas, o asmeniškas pasakojimas, kuriame nestinga įspūdžių, nuomonių ir prisiminimų.

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge.

 Pustuščiame, pro kaimelius skriejančio traukinio vagone sėdi vyras didele plika galva, tvirtu stuomeniu ir pora plonyčių kojų, apmautų raudonos vilnos, rombais padabintomis kojinėmis. Vienišius yra ne kas kitas kaip profesorius Timofejus Pninas, į JAV persikėlęs išeivis, Veindelio koledžo rusų kalbos dėstytojas, keliaujantis skaityti paskaitos Kremonos moterų klube, tačiau per savo pniniškumą susipainiojęs ir įsėdęs ne į tą traukinį.

Šitaip simboliškai pradedamas piešti ironiškas, bet mielas, absurdiškas ir kiek graudus portretas veikėjo, kurį taip meistriškai kuria Nabokovas. Pninas – komiškas émigré, užsispyrusiai bandantis prisitaikyti prie amerikietiško būvio, tačiau nuolat susiduriantis su pasauliu, kuriame viskas – kalba, aplinka, net paskiri objektai – jam svetima. Begalinę Pnino kantrybę vis bando jam nepavaldžios mašinos ir elektriniai prietaisai, nereikšmingos jo koledžo kolegų intrigos, irzulį keliantys psichoterapeutai, tarp kurių sukasi ir buvusi žmona, niekad jo nemylėjusi, bet kurią jis vis dar tyliai ir jaudinančiai myli.

Tačiau kartais Pninas gręžiasi į praeitį, prisimena savo bėgimo iš Rusijos aplinkybes, dingusius žmones, paliktą savą kultūrinę terpę, ir šie puslapiai atskleidžia visai kitą Pnino istorijos pusę – tragišką, melancholišką, atspindinčią XX a. baisumus. Tad galų gale, nors ir apjuoktas, Pninas iškyla beveik kaip herojinė figūra, civilizuotas žmogus, pasimetęs industriniame primityvume, – vienintelis, išlaikęs krislą žmogiško orumo. Pirmąkart pasirodantis lietuviškai, vieno svarbiausių XX a. rašytojų, Vladimiro Nabokovo, Pninas – šilčiausias, žemiškiausias ir juokingiausias iš jo romanų.

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge.

„Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ – tai 100 pasakojimų apie realias lietuves moteris, dideliais, o kartais mažais ir nematomais darbais keitusias šalies istoriją ar savo aplinką. 

Šios knygos puslapiuose atrasite įkvepiančių istorijų apie karžygę, čempionę, medžių globėją, karinio laivo kapitonę leitenantę, motociklininkę ir tyliąją kovotoją, smalsiąją ieškotoją, cirko pradininkę, moterį, apkeliavusią visą pasaulį, genų dėlionės kūrėją, į giliausius pasaulio urvus besileidžiančią speleologę, pilotę, scenos karalienę, vadeliotoją, slaptąją agentę ir daugelio kitų mažiau žinomų profesijų atstoves, gyvenančias visai šalia mūsų. Visų jų gyvenimai liudija, kad gražiausi, brangiausi dalykai nutinka, kai nesirenki lengviausio kelio, kai išdrįsti sekti savo svajone ir tiki, kad net klaidos gali būti pamokomis.

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge.

„Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ iš pradžių buvo sumanyta kaip rašytojos autobiografija. Dėl sunkios ligos tarp dangaus ir žemės atsidūrusiai knygos autorei kilo mintis pažvelgti į savo gyvenimą iš anapus. Todėl tekste labai ryškus istorinio laiko naratyvas. Tačiau  nejučia, pamažu tekstas virsta pastangomis susitaikyti su mirtimi. Pro kančios tamsą nelauktai prasiveržia gyvybės šviesa, neužgesinama gyvenimo meilė. 

Vanda Juknaitė – garsi lietuvių rašytoja, pedagogė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė.

„...tos žydinčios gaisravietėje obelys yra mano autobiografija...“ – Vanda Juknaitė.

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge.

Pirmąjį atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį pagrindinė idėja, suteikusi kryptį Lietuvos užsienio politikai, buvo vadinamoji euroatlantinė integracija – stojimas į NATO ir Europos Sąjungą. Kartu tai buvo ir šalies vidaus gyvenimą formuojanti jėga. Norėta „tapti europiečiais“, „grįžti į Europą“, nors niekada nebuvome nustoję jais būti ar iš jos išėję. Šis dešimtmetis tad praėjo Lietuvai vis būnant pakelėje į Europą. Tai buvo kultūrinė, moralinė, politinė, nors dažnai tik fasadinė kelionė. Lietuva per šį dešimtmetį sugebėjo taip ir netapti vakarietiška tose srityse, kur to iš tiesų reikėjo, ir su komjaunuolišku užsidegimu pasikeisti ten, kur keistis apskritai nebuvo reikalo. Atkūrus nepriklausomybę mylėta ir nekęsta, džiaugtasi iškovota laisve bei kentėta dėl sekusios neteisybės ir nusivylimų. Ši knyga „Pakelėj į Europą. Pirmasis atkurtos nepriklausomybės dešimtmetis“ – skvarbus amžininko žvilgsnis į stojimosi ant kojų ir reikšmingų permainų pažymėtą paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Dešimtmetį, daugiausiai lėmusį tai, kokioje Lietuvoje gyvename ir šiandien.

„Vytauto Rubavičiaus knyga pateikia daugiasluoksnę Kovo 11-osios Lietuvos pirmojo dešimtmečio politinio gyvenimo panoramą ir analizę. Knygos akiratyje – laikas, kai formavosi naujos Lietuvos veidas: jos „savivalda“, politinė kultūra, partinė sistema, žmonių santykis su savo valstybe ir pačios valstybės santykis su Europa, į kurią tada „ėjome“. Autorius siūlo neįprastus tuomečio gyvenimo pjūvius ir sugeba vis iš naujo nustebinti savo vertinimais. Ne veltui šiandien jis – vienas stipriausių ir įdomiausių Lietuvos politinio, kultūrinio ir socialinio gyvenimo komentatorių.

Knygą galite rasti mūsų elektorininiame kataloge.

Hanso Christiano Anderseno pasakos vaikams – tarsi pirmieji mokytojai, imą už rankos ir vedą į pasaulį, pilną įvairiausių stebuklų ir keisčiausių herojų. Čia jūsų laukia mažulytė mergaitė, užaugusi gėlės žiede, undinėlė, trokštanti sielos, vienuolika užkeiktų brolių, paverstų gulbėmis, ir kiti stebuklai. Šioje pasakų rinktinėje sutiksite nepaprastus veikėjus, kartu su jais įveiksite didžiausias kliūtis ir išmoksite visada likti savimi.

Mažiesiems ši knyga bus puiki proga susipažinti su klasika tapusiomis pamokančiomis istorijomis, o tėveliams rinkinys su subtiliomis ir romantiškomis Kaarinos Kailos iliustracijomis neabejotinai primins jų pačių vaikystę!

Danų rašytojo Hanso Christiano Anderseno pasakų veikėjų pristatyti nereikia – Coliukė, Bjaurusis ančiukas ir Undinėlė užaugino jau ne vieną ir ne dvi vaikų kartas. Šiame rinkinyje rasite penkias istorijas, naujai išverstas iš danų kalbos, o jautrios Kaarinos Kailos akvarelės padės nusikelti į magišką Anderseno pasakų pasaulį. Čia svarbiausia ne tai, kaip tu atrodai, o kas tavo širdyje. Čia net tamsiausią akimirką veikėjai nepasiduoda ir išlieka stiprūs.

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge.

Naujosios knygos „Deivė be diademos. Pokalbiai su portretais“ autorius Eugenijus Skerstonas išvaizdos kultūros aptarimą tęsia, esminį ir nuoširdų dėmesį skirdamas moterims. Užduotys iš dalies sutampa su kiek anksčiau aptartomis knygoje „Vyras ir veidrodis. Psichologinė dvikova“, bet šįkart autorius pasirinko neįprastą pokalbių su portretais formą. Pokalbių įvairovė apima vaizduotę, jausmus, žvilgsnį. Visi įmanomi jų deriniai sudaro prielaidas bendrauti su portretu netgi tada, kai pašnekovas tik įsivaizduojamas arba dailininko „pasufleruoto“ pavidalo. Pokalbiams pasirinkti daugiausia aliejinės tapybos darbai. Iš esmės moterų portretų reikšmė, kaip ir jų meninė vertė, vienu požiūriu beveik tokia pati: aukščiausiųjų jėgų valia Žemėje gyvenusios, tačiau dabar nebylios esybės – Eugenijaus Skerstono pašnekovės.

Moters portreto svarba vaizduojamojoje dailėje – išskirtinė. Daugybė įvairių laikotarpių dailininkų, įkvėpti moterų grožio, jas piešė ir tapė siekdami perteikti ne tik išskirtines fizines ir dvasines modelių savybes, bet ir menamą portretuojamosios santykį su to laiko išvaizdos, puošimosi kultūra.

Ypač daug dėmesio į portretą reikėtų atkreipti tyrinėjant kostiumo istoriją. Pagal portretuose matomus modelių apdarus (audinių faktūrą ir tekstūrą, sukirpimą, spalvingumą, kaklaskarių ir kaklaraiščių rišimo būdus bei dėvimus papuošalus, taip pat turimus aksesuarus) dabar labai tiksliai galime atkurti svarbią gyvensenos kultūros sritį – išvaizdos kultūrą, ypač vestimentarinę.

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge.  

„Kas turi laiko skaityti biografijas? Kas gali būti toks naivus ar mielas, kad tuo domėtųsi? Klausiu savęs visiškai rimtai.“

Tai Alfredo Nobelio žodžiai, kuriuos aptinku jo archyve pilką ir niūrų 2017-ųjų trečiadienį. Perskaičiusi tūkstančius laiškų ir atkapsčiusi begalę dokumentų, sulaukiu tokio negailestingo pagrindinio herojaus kirčio. Šią mintį jis išsakė 1887-ųjų gegužę.

Jaučiu kylantį susierzinimą. „Mielas Alfredai Nobeli, - noriu ištarti. – Parodyk bent šiek tiek pagarbos. Knyga, kurią rašau, yra ne tik apie tave, dramatišką tavo gyvenimą ir plačią tavo giminę. Joje nė kiek ne mažiau rašoma ir apie laikmetį, kuriame gyvenai, ir viską, kuo žavėjaisi. Turiu galvoje telegrafą, elektros apšvietimą ir bakterijų atradimą, atomus ir magnetizmą, karus ir svajones apie taiką. Kalbu apie tave, sužadinusį mokslą, kurio keliamas iššūkis bažnyčiai tau taip patiko. Savaime suprantama, taip pat ir apie visas knygas, kurias rijai ir svajojai parašyti pats. 
Argi be to būtų įmanoma suprasti tave ir tavo didžiąją premiją? 
Mielas Alfredai Nobelį, suteik man galimybę!“

INGRID CARLBERG

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge. 

ChristopheAndré (KristofasAndrė; g. 1956) – prancūzų psichiatras ir psichoterapeutas, apgynęs daktaro disertaciją Tulūzos universitete. Nuo 1992 m. dirba Paryžiuje, Šv. Onos ligoninėje. Jo specializacija – nerimo sutrikimai ir depresijos būklės, ypač atkryčių prevencija. Ch. André yra vienas iš pagrindinių biheivioristinės, kognityvinės ir elgesio terapijos atstovų Prancūzijoje, vienas iš pirmųjų psichoterapijoje ėmęs taikyti meditaciją.

Christophe‘asAndré yra parašęs apie 30 knygų, skirtų plačiajai visuomenei, kiekvieną iš jų lydėjo didžiulis populiarumas.

Knygoje „Netobuli, laisvi ir laimingi" autorius talentingai nagrinėja plačią savivertės temą. Jis nuosekliai, su didžiuliu išmanymu ir saiku kalba apie tai, kaip pagaliau tapti savimi, nebesirūpinti, kokį įspūdį paliekam kitiems, nesibaiminti nesėkmių arba nepritarimo, nebesigūžti nuo minties, kad būsi atstumtas. Ir pagaliau, pakeitus požiūrį į save, „susikurti savo vietą, o ne siekti užimti kitų".

Savivertė – nepaprastai svarbi mūsų asmenybės pusiausvyrai, ji lemia mūsų mintis apie save ir pasaulį, mūsų elgesį ir emocijas. Ši knyga padės žengti pirmyn savivertės kūrimo ir atkūrimo keliu: ją stiprinti, valdyti ir tausoti. Padės priimti save ir mylėti, nors ir netobulą. Mokys ne ko nors atsisakyti, o tobulėti. Drąsins būti netobulam, tačiau laisvam ir laimingam...

Šios knygos stiprybė – entuziazmo užkratas, humanizmo filosofija ir dvasingumas. Pakeri autoriaus meistriškumas perteikti savo patirtį ir jo tikslūs pavyzdžiai, puikiai parinktos tekstą papildančios citatos ir kiekvienam nesunkiai pritaikomi patarimai.

Keistis išmokstama – tai neabejotinai svarbiausias pastarųjų metų psichoterapijos atradimas.

Debiutinis rašytojo Dainiaus Vanago romanas „Oderis“ nukelia į netolimą ateitį. Vidurio Europoje įsikūręs fiktyvus miestas nusprendžia apsitverti ir įsileisti tik tuos, kurie gali būti naudingi. Kitus negailestingai išmeta už sienos. Kaip matuojama nauda ir kam to reikia? Atsakymai įtraukiančioje distopinėje istorijoje.

Nusikelkime kelis dešimtmečius į ateitį. 2050-tieji. Pasaulis pasikeitęs. Populiacija neregėtose aukštumose. Į Europą plūsta dar daugiau imigrantų, laimės ieškotojų, pabėgėlių. Orderio valdžia situaciją stabilizuoti bando eksperimentiniais būdais. Uždarame mieste vietos randa tik naudingi žmonės: tie, kurie turi darbą ir moka mokesčius. Neturi ko pasiūlyti? Keliauk už sienos! Tačiau socialiniai eksperimentai visada turi ir daugiau atspalvių nei tik juoda arba balta.

Pagrindinis romano veikėjas Alanas atsiduria ant ribos. Ką tik buvęs naudingas jis išsiskiria su žmona ir netenka darbo. Į pakrikusį protą prasiveržia mintis, kad reikia kuo skubiau sutvarkyti gyvenimą, nes kitaip miestas jį išspjaus. Jis nereikalingas.

„Orderis“ – šiurpą keliantis distopinio žanro romanas, kviečiantis kelti nepatogius klausimus ir diskutuoti apie žmogaus teisių pažeidimus, laisvės suvaržymą ir kontrolę, nehumaniškus eksperimentus bei nuolat į visas gyvenimo sritis besiskverbiančių technologijų kainą. Nors knygos siužetas vystosi išgalvotame mieste, jis labai realistiškas. Dainiaus Vanago istorija vaizduoja visiškai įmanomą netolimos ateities scenarijų!