Biblioteka

Knyga „Modernioji kultūra“ – pirmoji lietuvių skaitytojo pažintis su šiuo įdomiu mąstytoju. Kas yra kultūra ir kodėl ji svarbi? Siekdamas atsakyti į šiuos klausimus Scrutonas išdėsto savąją kultūros sampratą, teigiančią glaudų kultūros ir religijos ryšį, ir ja remdamasis aptaria kultūros ir meno istoriją, sutelkdamas dėmesį į filosofinius ir etinius aspektus. Jis žvalgosi po moderniosios sąmonės klodus, analizuoja žmogaus dvasinę būseną sekuliarizuotame moderniame pasaulyje, kurią atspindi modernistinis menas, įvairios postmodernizmo apraiškos ir populiarioji kultūra, ir ragina neatsižadėti tradicinių vertybių, įprasminančių žmogaus gyvenimą ir leidžiančių jam pajausti bendrystę su kitais visuomenės nariais.

Seras Rogeris Scrutonas (1944–2020) – vienas žymiausių šiuolaikinių anglų filosofų, daugybės filosofijos, menotyros, politikos knygų, kelių romanų ir dramų, dviejų operų autorius. Jo interesų spektras buvo labai platus – filosofija, estetika, kultūra, architektūra, muzika, religija, politika, seksualumo etika ir t. t.

Vertė: Augminas Petronis

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge. 

Vilnius – daugiasluoksnio architektūrinio ir urbanistinio charakterio miestas, žavingas įvairių architektūros istorijos fragmentų vėrinys. Čia susipina ryškus istorizmo ir secesijos sluoksnis, tarpukarį menanti architektūra,  kontroversiškai vertinamas, tačiau įspūdingais ženklais pažymėtas sovietinis laikotarpis ir, žinoma, dabarties architektūra. Ryškėjantis urbanistinis Vilniaus identitetas neatsiejamas nuo politinio, ekonominio, socialinio ir kultūrinio miesto pulso.

Apie visa tai – jau ketvirtajame lietuviškame Vilniaus architektūros gido leidime, gausiai papildytame pastatų nuotraukomis, tyrėjų straipsniais bei žemėlapiais. Kiekvienas Vilniaus architektūros gido leidimas skatina pažinti vis naujus, regis, neišsenkamus miesto istorijos klodus, tampa savotiška pastarojo šimtmečio architektūros revizija vis iš kito atskaitos taško ir drauge architektūros pokyčių bei naujovių dokumentacija. Gidas skatina ne tik pamatyti, patirti, bet ir perskaityti Vilnių.

Vilniaus architektūros gide rasite:

• 260-ies objektų istorijas;

• išsamius architektų, architektūros istorikų ir tyrėjų įvadinius straipsnius;

• daugybę archyvinių ir šiuolaikinių miesto nuotraukų;

• 10 žemėlapių;

• objektų brėžinių ir urbanistinių schemų.

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge. 

Profesorius Arūnas Streikus – Vilniaus universiteto istorikas, Naujosios istorijos katedros vedėjas, XX a. krikščionybės istorijos, kultūrinio gyvenimo sovietų Lietuvoje, sovietinės cenzūros ir antisovietinio pasipriešinimo tyrėjas.

„Tyrimu „(Ne)meilės trikampis. Šventojo Sosto Rytų politika, sovietų režimas ir Lietuva“ siekta dviejų, iš pažiūros mažai tesusijusių tikslų. Viena vertus, istorinės rekonstrukcijos keliu mėginta nustatyti, kokią vietą su Lietuvos aneksijos nepripažinimo politika ir Bažnyčios padėtimi sovietų Lietuvoje susiję reikalai užėmė Vatikano Rytų politikos darbotvarkėje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki pasaulinio komunizmo sistemos subyrėjimo. Antra vertus, per Lietuvos atvejo tyrimą siekta išsiaiškinti, kaip į kintančią Šv. Sosto santykių su komunistiniu pasauliu strategiją ir taktiką reagavo sovietų valdžia, kokius lūkesčius čia puoselėjo ir kokių sau netikėtų pasekmių sulaukė.

Kitaip tariant, aš pretenduoju sujungti du akademinių tyrimų laukus – Bažnyčios istorijos ir sovietikos – manydamas, kad tokia prieiga gali būti rezultatyvesnė už žvilgsnį tik iš vienos pusės perspektyvos.“

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge. 

Luko močiutė Džuljeta – nepaprasta. Ji dirba kino mechanike seniausiame miesto kino teatre. Džuljeta be proto myli kiną. O savo darbo vietoje, projektorinėje, jaučiasi lyg žuvis vandeny.

Vieną dieną, močiutei su Luku nusprendus sutvarkyti projektorinę, iš kino juostų dėžių ima veržtis keisti sutvėrimai. Pasirodo, tai – kino kaukai. Tikri, gyvi, autentiški. Kino kaukai, kaip ir močiutė Džuljeta, be kino negali gyventi. Bet labiausiai jie norėtų sukurti savo filmą. Lukas taip pat jau seniai apie tai svajoja. Tačiau prieš kuriant filmą dar daug ką reikia sužinoti. Todėl visa graži kompanija leidžiasi į kinematografišką kelionę.

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge. 

„Senovės Roma yra svarbi. Jei neatsižvelgiame į romėnus, ne tik nusigręžiame nuo tolimos praeities. Roma vis dar formuoja mūsų pasaulio sampratą ir savivoką – nuo sudėtingų teorijų iki lėkštų komedijų. Praėjus dviem tūkstantmečiams ji tebėra Vakarų kultūros ir politikos pamatinis akmuo, lemiantis, ką rašome, kaip regime pasaulį ir save jame.“ – Mary Beard

Britų istorikė Mary Beard iš šiuolaikinio žmogaus perspektyvos pažvelgia į Romos didybės mitą: kaip nedidelis, niekuo neišsiskiriantis vidurio Italijos miestelis tapo dominuojančia galia milžiniškoje teritorijoje, nusidriekusioje per tris žemynus?

Ši pavyzdinė knyga, parodydama, kaip gyveno paprasti romėnai, atskleidžia kertinius jų kultūros aspektus. SPQR – tai posakio Senatus populusque Romanus santrumpa (liet. „Senatas ir romėnų tauta“), taip romėnai apibūdindavo savo valstybę.

Mary Beard (gim. 1955 m.) – pasaulinio garso mokslininkė klasikė, pagrindine tyrimų kryptimi pasirinkusi senovės Romą. Kembridžo universiteto profesorė, Britų akademijos ir Amerikos menų ir mokslų akademijos narė. Be tiriamojo darbo, mokslinių publikacijų ir paskaitų įvairiose šalyse, daug dėmesio skiria Antikos palikimo populiarinimui, yra dienraščio The Times ir jo literatūrinio priedo klasikos skyriaus vadovė. 2013 m. tapo Britų imperijos ordino dama komandore. Už „SPQR“ gavo Nacionalinį kritikų rato apdovanojimą negrožinės literatūros kategorijoje, knygynų tinklo „Waterstones“ metų knygos nominaciją ir kt. Knyga išversta į 28 kalbas.

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge. 

Atrodytų, visiems žinoma, kas yra autokratinė valstybė. Ją valdo visagalis lyderis, kuris kontroliuoja kariuomenę ir policiją. O šios jėgos struktūros grasina žmonėms smurtu. Tokioje valstybėje daug kolaborantų ir gal saujelė disidentų. Bet XXI a. šis paveikslas nebeprimena tikrovės. Dabar autokratijas valdo ne pavieniai diktatoriai, o sudėtingi kleptokratinių finansinių struktūrų, visuotinio stebėjimo technologijų ir propagandos tinklai, saistantys tokius režimus kaip Rusija, Kinija ir Iranas.

Remdamasi tiriamosios žurnalistikos metodais, nepaneigiamais įrodymais ir liudininkų pasakojimais, autorė be pagražinimų, atvirai aprašo, kaip autokratijos vagia iš savo piliečių, kontroliuoja informaciją ir viešąjį naratyvą, šmeižia opoziciją, pamindamos žmogaus teises keičia pasaulio tvarką ir diskredituoja demokratiją. Maža to, jos visos bendradarbiauja ir veikia drauge kaip viena UAB Autokratija, tik šią grupę, kitaip nei praeities karinių ir politinių blokų narius, vienija ne vertybės ir idėjos, o sandoriai ir nepakantumas demokratijai.

Ši knyga – nerimą keliantis pasakojimas apie tai, kaip autokratijos telkiasi, kad pakenktų demokratiniam pasauliui. Atskleisdama akivaizdų jose klestintį melą, klastas, korupciją ir pastangas sunaikinti laisvą mintį, A. Applebaum ragina demokratijas organizuotis ir iš pagrindų perorientavus savo politiką kovoti su UAB Autokratija keliama grėsme. O svarbiausia – neprarasti vilties, nes būtent to autokratijos ir laukia.

Anne Applebaum (Anė Aplbaum, g. 1964 m.) – lietuvių skaitytojams jau pažįstama komunizmo istoriją tyrinėjanti amerikiečių žurnalistė, kelių prestižinėmis literatūros premijomis apdovanotų monografijų autorė. Naujausia jos knyga „UAB Autokratija. Kas ir kaip siekia valdyti pasaulį“ jau tapo New York Times bestseleriu, ir tai yra ketvirtas į lietuvių kalbą išverstas A. Applebaum veikalas.

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge. 

„Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai“ – kino kritikų, kinotyrininkų esė rinktinė, kurioje aptariami skirtingi Lietuvos kino laikotarpiai nuo pirmojo viešo seanso Vilniaus botanikos sode 1897 metais iki mūsų dienų. Knygoje rasite net 27 autorių tekstus, pasakojančius lietuviško kino istoriją.

Knygos rengėja Rasa Paukšytė apie knygą: „Knygoje pasakojame koks buvo, kaip vystėsi lietuviškas kinas; autoriai ir autorės lyg vienas iš kito/-os perimdami vis kitą temą, kiekvienas/-a sava intonacija, maniera kalbame apie skirtingus laikotarpius, autorius, filmus, jų idėjas. Ji sveria (visgi 3 neplonos knygos), bet skaitosi lengvai ir nereikalauja jokių ypatingų pastangų ar specialiųjų žinių, tiesiog smalsumo.“

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge. 

„Ši knyga – lengvas ir intriguojantis pokalbis apie meną su tais, kurie nori jį pažinti. Rašydama galvojau apie žmones, prisibijančius drąsiai žengti į muziejų arba nežinančius, ko iš tų muziejų tikėtis. Knygoje pinasi pasakojimai apie Lietuvos ir Europos menininkus bei muziejus, įdomios istorijos, netikėtos interpretacijos ir praktiniai patarimai. Tai tikrai nėra autoritetinga menotyros studija ar kavos stalelio puošmena, veikiau – tarsi kelionė į Paryžių, kad ir įsivaizduojama.

Tris knygos dalis – Ką planuoti, Ką veikti, Ką matyti – galite skaityti nuosekliai arba fragmentiškai, rinktis jums įdomiausias temas. Galite pritarti arba ginčytis – kaip ir dera įdomiuose pokalbiuose. Knygoje pateikiami patarimai, siūlomi žaidimai ir gvildenamos dilemos padės rasti raktą į naujas meno erdves, galų gale – atskirti asilą nuo Pegaso ir nenuobodžiauti muziejuje.“

Aistė Paulina Virbickaitė

Dailės kritikė Aistė Paulina Virbickaitė rašo tekstus meno temomis, bendradarbiauja su įvairiais leidiniais. Dešimtmetį veda privačius dailės istorijos kursus, yra pažintinio meno kanalo Menas per prievartą autorė. Kartu su menotyrininkais Simona Makseliene ir Ernestu Parulskiu išleido knygą Menas ir pinigai. Apybraižos apie meno rinką (2015).

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge. 

„Diseris“ – menininko Dariaus Žiūros autobiografinė proza, kurioje per asmeninį pasakojimą išskleidžiama dokumentiška tikrovė: gyvenimas devyniasdešimtinių Vilniaus skvotuose, darbas Paryžiaus gatvėse, jo, kaip menininko, virsmai, tuometinio meno lauko atmosfera. Autorius fiksuoja į Lietuvą ateinančią reivo kultūrą, dutūkstantinių Vilniaus stoties rajoną, apmąsto kultūros reiškinius ir idėjas, savo patirtis bendraujant su normų užribyje gyvenančiais žmonėmis, radikalias mirties artumo būsenas. Tai tarsi tikrovę atspindinti sąmonės dokumentika, menininko memuarai, žiū̃ros.

Darius Žiūra (gim. 1968) – ryškus veidas Lietuvos šiuolaikiniame mene. Jo tęstiniai  projektai, kuriuose dažniausiai vaizduojami kitų žmonių portretai, fiksuoja laiką. Nuo 2001 m. menininkas kas trejus metus dokumentuoja Gustonių (kaimo Pasvalio raj.) gyventojus. Sukūrė pilnametražį dokumentinį filmą „Gustoniai Gustoniuose“ (2020). Yra padaręs seriją prostitučių portretų „Veidai“, kūręs darbus iš kapinėse surinkto išlydyto vaško ir monetų, surinktų iš fontanų miestų parkuose ir skveruose. Menininko kūrinių yra Nacionalinės dailės galerijos, šiuolaikinio meno muziejaus KIASMA Helsinkyje ir privačiose kolekcijose Lietuvoje bei užsienyje. 2017-aisiais Vilniaus dailės akademijoje D. Žiūra gavo meno daktaro laipsnį, apgynęs meno projektą. Menininko disertacijos tekstas virto šia knyga. „Diseris“ – tai žodžio „disertacija“ trumpinys.

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge. 

Šioje knygoje „Kai rašai, nebijai“ atsidūrė tolstančio ir jau nutolusio laiko tekstai, paremti ir autobiografine medžiaga. Vis dėlto tai nei faktinė, nei nuosekli autobiografija – ji sudaryta iš atskirų tekstų, bet iš esmės – to paties principo. Pasakojimas, kurio šerdis – biografinė linija, yra siužetiškas, bet ir impresiškas, su eiliuotais ir noveliškais intarpais. Šio pasakojimo vidinės intencijos kyla labiau ne iš to, kas knygos autorės gyvenime buvo, įvyko, o daugiau iš to, kas buvo patirta. Pasak Viktorijos Daujotytės: „Galėjo likti ir pavadinta „Patirties tekstai“, bet vis labiau jutau, kiek daug rašymo, to, kas iš rašymo, rašymo ir patirties sąsajų. Iki ėmusios dominuoti savaip išlaisvinančios būsenos: kai rašai, nebijai. Nei atsivėrimų (dienoraščio ir dienoraštiškumo), nei liudijimų, visada rizikingų, apie laiką (ankstyvąjį ir vėlyvąjį), apie žmones, kuriuos sutikau. Kai rašai, kai esi rašymo pagauta, negalvoji ir apie visad bauginančią viešumą, kuri knygai yra neišvengiama, galiausiai ir norima. Rašymu, kaip ir naujai iš patirties tekstų aiškėjo, laikau ne akademinį, o laisvesnę, kūrybiškesnę raišką. <...> Bandau savo pirminį, patirtinį universumą suvokti ir kaip brendimo, sąmonėjimo kelią, vedusį ir į universitetą, padėjusį ir didžiajame bendrume išlikti atskirai.“

Viktorija Daujotytė – iškili lietuvių literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė emeritė, Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos narė. Išugdė ne vieną Lietuvos literatų kartą, įvairiais aspektais tyrinėjo daugelio lietuvių rašytojų kūrybą, analizavo visą lietuvių literatūros raidą, parašė lietuvių literatūros vadovėlių mokyklai, išleido grožinės kūrybos.

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge.