LT

„Kas turi laiko skaityti biografijas? Kas gali būti toks naivus ar mielas, kad tuo domėtųsi? Klausiu savęs visiškai rimtai.“

Tai Alfredo Nobelio žodžiai, kuriuos aptinku jo archyve pilką ir niūrų 2017-ųjų trečiadienį. Perskaičiusi tūkstančius laiškų ir atkapsčiusi begalę dokumentų, sulaukiu tokio negailestingo pagrindinio herojaus kirčio. Šią mintį jis išsakė 1887-ųjų gegužę.

Jaučiu kylantį susierzinimą. „Mielas Alfredai Nobeli, - noriu ištarti. – Parodyk bent šiek tiek pagarbos. Knyga, kurią rašau, yra ne tik apie tave, dramatišką tavo gyvenimą ir plačią tavo giminę. Joje nė kiek ne mažiau rašoma ir apie laikmetį, kuriame gyvenai, ir viską, kuo žavėjaisi. Turiu galvoje telegrafą, elektros apšvietimą ir bakterijų atradimą, atomus ir magnetizmą, karus ir svajones apie taiką. Kalbu apie tave, sužadinusį mokslą, kurio keliamas iššūkis bažnyčiai tau taip patiko. Savaime suprantama, taip pat ir apie visas knygas, kurias rijai ir svajojai parašyti pats. 
Argi be to būtų įmanoma suprasti tave ir tavo didžiąją premiją? 
Mielas Alfredai Nobelį, suteik man galimybę!“

INGRID CARLBERG

Knygą galite rasti mūsų elektroniniame kataloge. 

ChristopheAndré (KristofasAndrė; g. 1956) – prancūzų psichiatras ir psichoterapeutas, apgynęs daktaro disertaciją Tulūzos universitete. Nuo 1992 m. dirba Paryžiuje, Šv. Onos ligoninėje. Jo specializacija – nerimo sutrikimai ir depresijos būklės, ypač atkryčių prevencija. Ch. André yra vienas iš pagrindinių biheivioristinės, kognityvinės ir elgesio terapijos atstovų Prancūzijoje, vienas iš pirmųjų psichoterapijoje ėmęs taikyti meditaciją.

Christophe‘asAndré yra parašęs apie 30 knygų, skirtų plačiajai visuomenei, kiekvieną iš jų lydėjo didžiulis populiarumas.

Knygoje „Netobuli, laisvi ir laimingi" autorius talentingai nagrinėja plačią savivertės temą. Jis nuosekliai, su didžiuliu išmanymu ir saiku kalba apie tai, kaip pagaliau tapti savimi, nebesirūpinti, kokį įspūdį paliekam kitiems, nesibaiminti nesėkmių arba nepritarimo, nebesigūžti nuo minties, kad būsi atstumtas. Ir pagaliau, pakeitus požiūrį į save, „susikurti savo vietą, o ne siekti užimti kitų".

Savivertė – nepaprastai svarbi mūsų asmenybės pusiausvyrai, ji lemia mūsų mintis apie save ir pasaulį, mūsų elgesį ir emocijas. Ši knyga padės žengti pirmyn savivertės kūrimo ir atkūrimo keliu: ją stiprinti, valdyti ir tausoti. Padės priimti save ir mylėti, nors ir netobulą. Mokys ne ko nors atsisakyti, o tobulėti. Drąsins būti netobulam, tačiau laisvam ir laimingam...

Šios knygos stiprybė – entuziazmo užkratas, humanizmo filosofija ir dvasingumas. Pakeri autoriaus meistriškumas perteikti savo patirtį ir jo tikslūs pavyzdžiai, puikiai parinktos tekstą papildančios citatos ir kiekvienam nesunkiai pritaikomi patarimai.

Keistis išmokstama – tai neabejotinai svarbiausias pastarųjų metų psichoterapijos atradimas.

Debiutinis rašytojo Dainiaus Vanago romanas „Oderis“ nukelia į netolimą ateitį. Vidurio Europoje įsikūręs fiktyvus miestas nusprendžia apsitverti ir įsileisti tik tuos, kurie gali būti naudingi. Kitus negailestingai išmeta už sienos. Kaip matuojama nauda ir kam to reikia? Atsakymai įtraukiančioje distopinėje istorijoje.

Nusikelkime kelis dešimtmečius į ateitį. 2050-tieji. Pasaulis pasikeitęs. Populiacija neregėtose aukštumose. Į Europą plūsta dar daugiau imigrantų, laimės ieškotojų, pabėgėlių. Orderio valdžia situaciją stabilizuoti bando eksperimentiniais būdais. Uždarame mieste vietos randa tik naudingi žmonės: tie, kurie turi darbą ir moka mokesčius. Neturi ko pasiūlyti? Keliauk už sienos! Tačiau socialiniai eksperimentai visada turi ir daugiau atspalvių nei tik juoda arba balta.

Pagrindinis romano veikėjas Alanas atsiduria ant ribos. Ką tik buvęs naudingas jis išsiskiria su žmona ir netenka darbo. Į pakrikusį protą prasiveržia mintis, kad reikia kuo skubiau sutvarkyti gyvenimą, nes kitaip miestas jį išspjaus. Jis nereikalingas.

„Orderis“ – šiurpą keliantis distopinio žanro romanas, kviečiantis kelti nepatogius klausimus ir diskutuoti apie žmogaus teisių pažeidimus, laisvės suvaržymą ir kontrolę, nehumaniškus eksperimentus bei nuolat į visas gyvenimo sritis besiskverbiančių technologijų kainą. Nors knygos siužetas vystosi išgalvotame mieste, jis labai realistiškas. Dainiaus Vanago istorija vaizduoja visiškai įmanomą netolimos ateities scenarijų!

"Lietuvybės Mozė. Jono Basanavičiaus gyvenimo ir ligos istorija" – tai nauja ir išsami Jono Basanavičiaus biografija, parašyta Vilniaus universiteto istoriko docento Eligijaus Railos.

"Ši knyga "Lietuvybės Mozė. Jono Basanavičiaus gyvenimo ir ligos istorija" gimė iš akademinio pyktelėjimo. Jį paskatino mūsų humanitarinės kultūros lauke dunksanti apytuštė basanavičianos lentyna. Artėjo Lietuvos valstybingumo atstatymo šimto metų sukaktis, o Jono Basanavičiaus kaip vieno iš Nepriklausomybės tėvų personalija buvo susilaukusi tik paskirų mokslinių straipsnių, konferencijų pranešimų ir patetiškų patriotinių rašinių. Akademinius svarstymus ir kritinę refleksiją, skirtą tautos Atgimimo patriarchui, pakeitė jam pastatytas paminklas. Kita vertus, mane visą laiką traukė biografijos žanras, kuriam esu ištikimas nuo tada, kai perskaičiau nuostabią prancūzų istoriko Marco Blocho minti apie tai, kad istorija kvepia žmogumi. Sekdamas Basanavičiaus pėdsakais, būtovės orą traukiau giliai ir godžiai." Eligijus Raila

"Eligijus Raila mums pasakoja ne tik tai, kas mums galbūt yra aktualu ir svarbu, bet ir tai, kas pačiam Basanavičiui buvo svarbu pasakyti apie save ir savo laikmetį. Autoriaus pasakojimas mums sugrąžino ne stilizuotą, bet itin gražų istorijos kasdieniškumą." Norbertas Černiauskas

Knygą galite rasti ir užsakyti elektroniniame kataloge.

POPULIARAUS ROMANO „MARANTA“ TĘSINYS

Rašytoja Birutė Jonuškaitė garsėja kaip ryškių moterų charakterių, aistrų ir jausmų vaizduotoja, o naujo jos romano centre – spalvingas ir prieštaringas vyro pasaulis. Turtingų pramonininkų vienturtis Viktoras nuo vaikystės patiria skaudžius dvasinius išgyvenimus, vienatvę, motinos meilės stoką, karo baisumus, mylimos moters išdavystę – visa tai formuoja jo charakterį, elgesį ir svarbiausius tolimesnio gyvenimo pasirinkimus. Paslaptingasis Maestro iki pat mirties žaidžia su gyvenimu, apgaudinėja save ir moteris. Atsiduodamas tik tapybai, nuolatos ilgisi meilės. Knyga kalba ir apie tai, kaip sunku įveikti puikybę, kaip sunku išmokti mylėti ir atleisti.

Romaną lydi „Marantos rašymo dienoraštis“. Tai autorės pokalbiai su personažais, asmeninių patirčių detalės, apmąstymai apie kūrybos ir meilės sąveiką, kūną ir sielą, laikinumą ir amžinybę. Šitaip neįprastai, net intymiai B. Jonuškaitė sulydo romanus „Maranta“ ir „Maestro“.

Knygos išleidimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Knygą galite rasti ir užsakyti elektroniniame kataloge.

Trylikametė Katinka svajoja rašyti knygas. Šimtai istorijų knibžda jos galvoje, tačiau kaip jas paversti įdomiu pasakojimu? Laimė, Katinkos kaimynė – garsi rašytoja, ir ji negaili patarimų. Tačiau ir Lidvinė išgyvena ne pačius geriausius laikus, juk net ir patyrusiems rašytojams kartais ima nesisekti... Pamažu mergaitę ir rašytoją sujungia ypatinga draugystė. Katinka, vadovaudamasi kūrėjos patarimais, pradeda rašyti. Apie įsimylėjusį tėvą, jo naująją draugę Dirkję ir apie motiną, kuri mirė, kai Katinkai buvo treji. Mergaitė tik dabar supranta, kaip jos ilgisi. Ji išmoksta įžvelgti, kas slepiasi už jos sukurtų veikėjų. Ir taip netyčia parašo KNYGĄ. Knyga išleista kartu su sąsiuviniu, kuris padės jaunajam skaitytojui išmokti rašyti kūrybinius tekstus. Knygos leidimas finansuotas pagal ES programą „Kūrybiška Europa". Knyga išleista įgyvendinant projektą „Knygos ateities lyderiams". Knygos vertėjai Birutei Avižinienei skirta Adomo Druktenio premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą paaugliams už Annetos Huizing knygos „Kaip aš netyčia parašiau knygą" vertimą iš nyderlandų kalbos – už sklandžią ir taikliai perteikiančią pirmuosius bręstančios paauglės literatūrinius bandymus, jos jauseną, mąstyseną, kalbą.

Knygą galite rasti ir užsakyti elektroniniame kataloge.

Su švelniu humoru parašyta istorija apie mergaitę Polianą, išmokiusią aplinkinius žaisti „džiaugsmo žaidimą“. Likusi našlaite Poliana atsiduria griežtos tetos Polės namuose, kur jos atvirumas ir nuoširdumas susiduria su pareiga ir jausmus varžančiomis taisyklėmis. Vis dėlto mergaitė sugeba užkrėsti optimizmu rūstų, taisyklėmis apraizgytą suaugusiųjų pasaulį. 
Aš noriu pasakyti, kai gyveni – tai darai tai, ką nori daryti: žaidi lauke, skaitai (žinoma, pati sau), laipioji po kalvas, kalbiesi su Tomu sode ir su Nense, ir apsižiūri namuose, sužinai ką nors apie žmones [...]. 
Kai vien kvėpuoji, tai dar negyveni!

Knygą galite rasti ir užsakyti elektroniniame kataloge.